Vol.9 Tai ne trūkumas, tai – EXTRA privalumas

Ji kaip knygos, kurių niekas nenori skaityti, nes viršelis tiesiog per daug keistas ir neįprastas. Ji kaip muzika, kuri iš pirmos natos nėra labai maloni ar įprasta ausiai, o kad ją suprastum ir pamiltum reikia laiko. Ji kaip ledai, kurie pirmu kąsniu gali "užšaldyti smegenis", bet po to atsiranda skonis, saldumas ir taip lauktas vėsumas. Ji juoda juoda spalva, nes ryškios spalvos pritraukia dėmesį, o dėmesio ji nenori. Ji yra meilė ne iš pirmo žvilgsnio. Nes pirmas žvilgsnis šiek tiek primerkia akis, suraukia kaktą, išplečia vyzdžius ir sukelia keistą minties šuolį galvoje. Ir tai ne ta meilės akimirka, kai filmuose sustoja laikas.

Jei mes būtume kompiuteris, ekrane atsirastų lentelė su "error" laukeliu. Viskas, kas mums neįprasta, sukelia ir susidomėjimą ir baimę. Mes nežinome, kaip į ją reaguoti, o baimės jausmas nėra smagus, tad geriau jo išvengti.

Ji tiesiog netobula moteris. Brokuota "tobuloje" visuomenėje. Ji - tai Indrė. Mergina, kuri visą gyvenimą turėjo ką slėpti, maskuoti ar dažnai jaustis kažkaip gal ne taip. Bet jai nebegėda ir ji pasakoja savo istoriją.

Kodėl pradėjai dalintis savo istorija?
Man šie metai yra tokie persilaužimo metai. Aš per savo gimtadienį, birželio 6 dieną, įkėliau nuotrauką su istorija į socialinius tinklus. Aš labai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu apie save papasakoti, parodyti ar persilaužti. Ir buvo taip, kad Facebook’e pamačiau vieną merginą, kuri ieškojo savo baigiamajam darbui žmogaus, kuris turėtų kažkokį kitoniškumą. Ir aš pagalvojau, o gal čia mano? Su ja mes padarėme vieną nuotrauką ir aš ją įkėliau į viešumą internete. Tą akimirką buvo labai baisu, bet draugės ir šeima mane palaikė. Tada pajaučiau, jog noriu dar kažko – tai buvo lūžis.

Kodėl projektas Nebegėda?
Taip pat nusiunčiau savo nuotrauką į Nebegėda projektą. Kai jie įkėlė tą nuotrauką, buvo toks “o!”. Namuose pradėjau šokinėti iš laimės, paskambinau mamai. Projekte sulaukiau daug palaikymo, komentarų, privačių žinučių. Tai, ko anksčiau nebuvau patyrusi. Tada taip norėjosi visiems padėkoti, kad net maniau, jog žodis Ačiū yra per mažai. Jaučiausi neverta tų gerų žodžių.

Kiek tavo aplinkoje yra žmonių, kurie visai nežinojo tavo istorijos?
Socialiniuose tinkluose aš neturiu daug draugų ar tiesiog pažįstamų. Tai yra tie žmonės, kurie žino, bet vis tiek yra nedidelė dalis tų, kurie nežinojo, kas man yra.

Kiek laiko “taupeisi” šiam istorijos paleidimui, atsivėrimui, jei laikei viską savyje?
Tik šie metai man yra toks lūžis. Anksčiau susitikusi su nauju žmogumi ir gavusi klausimą, kodėl šlubuoju, aš imdavau ir pasakydavau tiesiai šviesiai apie tai. Labai daug žmonių, kuriuos sutinki iš karto spėlioja ir klausia, kas man yra: ar trauma, ar lūžis. Tačiau pastebėjau, kad žodis negalia žmones labai gąsdina.

Kada tai prasidėjo?
Aš visą gyvenimą gyvenu suo tuo, augau su tuo. Mano tėvai visada stengėsi, kad aš augčiau kuo natūralesnėje aplinkoje, prie normalių, sveikų žmonių. Aš lankiau katalikišką mokyklą, kurioje buvo 20 proc. neįgalių vaikų, tačiau didžiąją dalį mano draugų sudarė sveiki žmonės. Ir niekada nebuvo, kad jausčiausi blogesnė už kitus. Jei ne negalia, draugės mano, kad galbūt būčiau labiau paviršutiniška. Aš manau, kad ši mano gyvenimo situacija davė man daug vidinės stiprybės ir brandos. Kas bus iš to, jeigu užsidepresuosiu. Bet visko pasitaiko, būna atsikeli ir galvoji ir vėl tas pats, kodėl aš negaliu daryti to ar ano.

O ko negali daryti?
Negaliu važiuoti dviračiu ar užsiimti kitu sportu. Atrodo smulkmena (juokiasi). Dar negaliu nešioti aukštakulnių. Tačiau visada sau primenu, kad galiu vaikščioti. Tai nusveria viską.

Papasakokime skaitytojams daugiau..
Aš turiu tik vieną sveiką koją. Nėra žinoma, kodėl aš tokia gimiau. Yra tik spėliojama. Mane tyrė ir profesorius iš Amerikos, atvažiavęs į Lietuvą. Bet nei jis, nei kiti nedavė jokio atsakymo, o dabar aš jau nebegalvoju apie tai. Aišku, visa vaikystė buvo kitokia nei kitų vaikų. Daug laiko praleidau ligoninėse, bet tą laikotarpį prisimenu kaip labai šiltą laiką, nes mane daug kas lankė, buvau apsupta meilės, džiaugsmo. Jeigu turėčiau galimybę, nežinau, ar kažką keisčiau. Nes jeigu turėčiau abi sveikas kojas, tada nebūčiau tokia, kokia esu. Galbūt labiau norėčiau, kad būtų didesnė parama tokiems kaip aš. Dabar Lietuvoje gauname protezą kas tris metus nemokamai. Užsienyje žmonės su negalia gali gauti kelis skirtingus protezus.

Ar jauteisi kitokia?
Aš nuo vaikystės buvau labai savarankiška ir man nepatiko kitų noras man vis padėti. Visada sakydavau, kad jei man reikės, aš pasakysiu. Mano mama gal labiau pergyvendavo, kai manęs nepriimdavo kažkur, nenorėdavo su manimi bendrauti. Visada sakydavau, kad aš irgi nenoriu su visais bendrauti ir man pačiai ne visi žmonės patinka. Tai yra labai normalu. Didesnis lūžis buvo paauglystėje, kai prasidėjo simpatijų metas. Kelis kartus esu susilaukusi negražios reakcijos į save. Visi nori šalia savęs sau patinkančio, gražaus, sveiko žmogaus. Tad stengiuosi neimti į širdį ir papasakoti iš anksto žmogui apie save, kad nebūtų susitikus to pirmo klausimo “O kas su koja?”, kad duočiau progą pagalvoti, ar nori susitikti su manimi.

O šiaip einant gatve, kur nepažįstami žmonės, jautiesi blogai?
Anksčiau net nesmagu būdavo eiti mieste vienai. Daug žmonių gatvėse labai stebi ir atsisuka pasižiūrėti. Dabar prie tų žvilgsnių esu pripratusi, nes žmonėms yra smalsu. Visą gyvenimą nenešioju jokių šortų ar sijonų. Gal kada nors, kai turėsiu gražų protezą galėsiu rodyti jį ir jaustis laisviau, estetiškiau. Nors dažnai galvoju, kodėl aš turiu stengtis save paslėpti, jeigu yra taip, kaip yra.

Ką palinkėtum ar rekomenduotum moterims, kurios mano, jog turi trūkumą?
Pasidalinti. Pasakius kitiems, gali sulaukti reakcijų, palaikymo, jog taip nėra ir gal pasijusi geriau. Aišku, negalima sakyti, jog tai yra menkniekis, nes tu jautiesi taip, kaip tau atrodo ir to nereikia nuvertinti. Aš dalinuosi savo istorija ir jeigu atsiras bent vienas žmogus, kuris savimi nepasitiki ir dabar bent dalele pasijaus geriau, jausiu, kad padariau savo mini darbą. Nereikia su savo problemomis eiti vienam, galima remtis vienam į kitą. Svarbiausia neužsidaryti savyje, o šnekėtis. Nors reikia mokėti būti su savimi ir savo mintimis.

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja, nuotraukos: Rasa Dautartaitė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė / Trip Shop – gatvės mada

Tagged: , , , , , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook
INSTAGRAM