Vol.8 Bohemiška Samanta apie ryto kūrybą

Vol.8 Bohemiška Samanta apie ryto kūrybą

Metų pradžioje #Nerimomoterys projektui ieškojau moterų. Jau tada kurį laiką Ją skaičiau. Samanta buvo viena tų moterų, panašių gal kaip aš – su keista ar negirdėta liga, tad labai tikėjausi, kad ji prisijungs, supras mano paieškas ir norės padėti. Parašiau jai, tiksliau jos blogui facebook’e Rytas ir paprašiau pasidalinti informacija su moterimis, skaitančiomis jos įkvepiančius, moteriškumu alsuojančius, nerealius tekstus, kuriuos siuntinėju savo draugėms paskaityti. Galvojau Rytas parašys gražų tekstą savo stiliumi, nes rašo kone kasdien. O ji manęs paprašė pačiai parašyti tekstą! Sėdau, rašiau vieną, rašiau antrą ir galiausiai tas tekstas tapo viso projekto tekstu. Taip Samanta tapo mano drauge, kurią vyliausi prisivilioti grįžti iš Portugalijos į Lietuvą atsigerti kavos. Grįši – eisim fotkintis! Samanta grįžo. Trumpam. Net dar dabar namuose girdžiu juoką ir atrodo – ji kažkur už kampo.

Tavo gyvenimo liga turėjo labai didelę įtaką tam, kokia esi. Kad skaitytojai galėtų suprasti, gal galime nuo jos pradėti?
Mano inkstų liga nėra genetiška ar gauta iš tėvų. Niekas negali pasakyti, iš kur ji atsiranda. Kol kas jos niekas neišgydė ir ji nuolat man atsinaujina. Nors būna žmonėms, kad jiems liga atsiranda per gyvenimą tik vieną kartą. Apskritai inkstus labai daug kas veikia: maistas, stresas, žaizdos, dėl to sunku nustatyti dėl ko atsiranda paūmėjimas. Vienintelis vaistas – hormoniniai vaistai, kuriuos turi gerti ir po to palaipsniui mažinti. Niekada negali žinoti, kada liga atsinaujins. Pavyzdžiui, būna pavargsti, jautiesi silpna, tinsta kojos, bet gali būti dėl ligos, o gal tiesiog nuo gyvenimo. Dėl to turi nuolat save stebėti. Retai, bet būna pasitaiko, kad nesužiūri savęs laiku, pradedi tinti, visi skysčiai pradeda kauptis kūne, atsiranda nemiga, visokių minčių, kurias ir pradedi rašyti. Blogiausia būdavo vaikystėje, kai nesuprasdavai, kas tau yra, kas čia per tabletė. Labai daug laiko esu gulėjusi ligoninėse. Tuo metu turėdavau žvėrišką apetitą ir laukdavau ligoninėje močiutės su pleduose šiltai įvyniotu maistu.

Samanta, tada ir pradėjai rašyti? Kiti atsako, kad tiesiog negali nerašyti..
Ne, man taip nebuvo. Paauglystėje, nuo 12 metų rašydavau dienoraštį apie meiles, mokyklą, draugystes, įvairius savo išgyvenimus, kurių buvo daug. Bet daug kas taip darė. Bet rašyti tikriausiai pradėjau, nes manęs niekas niekada nesuprasdavo. Aš visą laiką jausdavausi visai kitokia nei kiti. Jie nesuprasdavo, ką aš darau, ką sakau, kaip aš elgiuosi. Visada reikėdavo taikstytis prie tų žmonių, slėpdavausi ar darydavau, ko nenoriu. Ir stengdavausi sau sakyti, kad aš visai ne kitokia. Jeigu žmonės aplink mane manęs nesupranta, tai jie patys yra keisti. Tada aš pradėjau rašyti, kad galėčiau išsikalbėti ir kad man pačiai būtų lengviau. Visą laiką jausdavausi vieniša, jausdavau, jog kitiems rūpėdavo visai kiti dalykai, nei man. Pradėjau pastebėti, kad negana to, jog pati išsilieju rašydama, bet kad galbūt aš visai ne kitokia, kaip maniau. Ir man pradėjo patikti rašyti. Aš pradėjau save suprasti, analizuoti ką galvoju. Pradėjau stebėti žmones, pradėjau keisti savo charakterį, supratimą apie žmones ir pasaulį. Tai buvo tokia terapija ir aš pati sau pasidariau psichologe.

Kodėl reikėjo keisti charakterį?
Pati vaikystė ir inkstų liga man atnešė tokį charakterį, kokį aš dabar turiu. Pusę vaikystės aš praleidau ligoninėse ir kovojau. Tai natūralu, kad visa tai palieka pasekmes: tiek fizines, tiek psichologines. Ir sveikas žmogus niekada to nesupras – visiems mums čia sunku, visi mes čia sergame, dirbk, varyk kaip arklys ir neprašyk jokio papildomo dėmesio. Bet aš ne dėl išlygų ar dėmesio pasakoju apie ligą ir kas man yra, o dėl to, kad pačiam žmogui būtų lengviau su manimi bendrauti, kad kažkiek daugiau mane suprastų. Nuo vaistų man užeina isterijos priepuoliai, aš savęs tada nevaldau, būna, kad drebu. Ir jeigu tu nežinosi manęs ir mano ligos, tu tiesiog nesuprasi, apsisuksi ir išeisi. Aš buvau labai smarki. Mane vadindavo isterike. Būdavo, kad rėkdavau, daužydavau indus. Aš tokia nahalka buvau. Jau nebedaužau indų, bet būna dar parėkiu. Jau kai pasakau, tai kartais nepasirodys per mažai.

 

O žmogaus taip neįskaudinsi?
Dabar stengiuosi daug nesakyti, pasilaikyti sau, bet manau, kad kartais žmogui yra gerai šiek tiek įsiskaudinti nuo tiesos. Žmogui yra naudinga žinoti tiesą. Kai tų blogų dalykų vedinas sakai blogus dalykus žmogui, tai yra blogai. Bet visiems mums reikia žinoti tiesą, kad ir kokia ji bebūtų. Vaikams reikia žinoti tiesą ir suaugusiems taip pat. O kai gyveni svajonių burbule..

O kodėl manai, kad tavo tiesa yra tiesesnė nei to žmogaus tiesa?
Nebūtinai taip yra. Bet dažnai mes savęs nematome, pasineriame į emociją ir nesuprantame. Pavyzdžiui, mums ateina liūdesys ir mes nepajaučiame, kad per tą emociją mes išreiškiame kitus dalykus. Sakoma, reikia išleisti visas emocijas ir jų neužgniaužti, bet leidžiame sau sakyti ir daryti bet ką. Emocija yra viena, o ką tu darai toje emocijoje yra kita. Liūdesys ar pyktis tau neliepia imti ir vadinti žmogaus bet kokiais žodžiais, pradėti spardytis. Dažnai mums nepasako, kur yra mūsų klaidos. Aš tokia kovotoja. Man patinka turėti tvirtą nuomonę, ginčytis ir nepasiduoti. Niekas tavęs neverčia klausyti manęs ir daryti taip, kaip aš sakau. Ir bet kas gali man įrodyti, kad aš klystu ir kad yra visai kitaip, nei aš sakau. Tai nėra malonu, bet aš ramiai pasigalvosiu ir kitą kartą gal darysiu kitaip pagal tai, kur klydau.

Kaip manai, kokia būtum, jei neturėtum ligos?
Būčiau labai gera (juokiasi). Aš pastebėjau, kad aš esu geresnė draugė, dukra, moteris, kai negeriu tų vaistų. Aš esu geras žmogus, bet va yra dalykų, kurių aš negaliu pakeisti ar sutvardyti savyje. Taip yra ne dėl to, kad aš nenoriu, bet dėl to, kad negaliu to pakeisti. Anksčiau galvodavau, kad visi psichai yra mano charakterio dalis. Visai neseniai supratau, kad taip nėra, tai ne aš. Reikia išmokti gyventi su tuo ir nesistengti to vengti.

O tu skaitai savo senus tekstus? Ir po tiek laiko tu vis dar su jais sutinki, o galbūt tau atrodo, kad nebėra taip, kaip rašei?
Taip! Skaitau:) Ryto tekstams yra apie metai laiko ir juos paskaičius jaučiuosi lygiai taip pat, kaip tada rašydama.

Nuo ko prasidėjo Rytas?
Matai, aš pradėjau tą Rytą rašyti ir jame nebuvo tokių rašliavų kaip dabar. Ten buvo tokie eilėraščiūkščiai!

Kas pasikeitė, kad nusprendei pakeisti formatą ir pradėti rašyti ilgesnius, gilesnius tekstus apie save?
Viskas taip savaime susiklostė. Galbūt pripratau prie rašymo ar įsijaučiau. Ryte atsikeli, bet dar užsimerki ir bandai surasti savo emociją, tas mintis, kurios tave kankina ir iš to, ką surandi bandai kažką parašyti. Jeigu nėra minčių, nespaudi savęs ir neapsimetinėji. Gi būna tokių dienų, kai jautiesi tuščias ir nieko nenori.

Kokia buvo tavo emocija, kai pirmą kartą parašei ilgesnį tekstą kartu su gilesne savo emocija, kai įdėjai daugiau savęs?
Aš atsimenu labai gerai. Tai buvo 2017 metų Nauji metai ar Kalėdos prieš juos. Parašiau linkėjimą, kad būkime paprasti, kad reikia prisiminti paprastus dalykus ir jokios datos nieko nereiškia. Apie tai, kad galime būti laimingi dabar ir gyvenkime tokį gyvenimą, kokį norime. Aš gavau 56 like’us ir apie 1000 žmonių perskaitė tekstą! Tai buvo kažkas tokio! Prieš tai gaudavau tik kelis paspaudimus – mamos ir mamos draugių. Bet tada ėjau ir visiems rodžiau, kad tiek žmonių perskaitė mano tekstą. Aš buvau tokia laiminga, man tai buvo kaip kokia aukso viršūnė. Pasijaučiau tokia išmintinga ir galvojau, kad va dabar visi mane supranta. Supranta, ką aš noriu pasakyti.
Mes visi turime tas pačias problemas, tik vieni vienaip jas išgyvena, kiti jas labiau sureikšmina. Vieniems – tai problema, kitiems – tai elementaru. Bet realiai, mes visi gyvename tokius pačius gyvenimus. Nesvarbu, kur dirbame, kur gyvename. Tai, kas darosi su mumis, ką mes pergyvename, yra tie patys dalykai. Moterys pergyvena dėl svorio, vaikų, vyrų. Joms būna liūdna, būna depresija. O vyrai pergyvena, kad jų nesupranta, kad jie pavargsta darbe, kad moterys iš jų reikalauja. Vaikystė mūsų visų irgi praktiškai labai panaši. Visi turėjome savų kompleksų, neskaitant ar iš mūsų juokdavosi mokykloje, ar ne. Mums rūpėjo išvaizda, kaip mus priims ir panašiai. Ar tu Beyonce ir kas dieną lipi ant scenos, ar tu gyveni kaime ir augini karves. Abi moterys yra vienodos. Viena turtingesnė pinigais, kita turtingesnė, nes žino kaip atrodo karvė, bet pergyvenimai vienodi.

Kiek dabar turi būti like’ų, kad taip pat džiaugtumeis kaip pirmą kartą?
Rekordinis post’as gavo 9 tūkstančius like’ų. Jeigu atsimeni, rašiau apie savo pilvą ir įdėjau jo nuotraukų. Tada buvo kažkas vauu – sprogo smegenys nuo dėmesio, nes aš visai to nesitikėjau. Man iš viso pradžioje buvo baisu, kad pradės tyčiotis, pamatys visi mano pažįstami, gal kokie priešai ir aš galvojau viešinti ar ne. Tada paspaudžiau share ir išjungiau telefoną. Po to post’o buvau pavargusi nuo komentarų, nes jų buvo apie tūkstantis ir aš norėjau visiems atrašyti, pasikalbėti. Jau jaučiau, kad čia man jau per daug ir aš to nenoriu.

Kas tau yra moteriškumas?
Mano moteris, manau, yra tokia standartinė moteris. Tokia gražiais plaukais, skaniai kvepianti, švelni, kukli. Tokia klišinė. Turi vilkėti suknelę, kad plaikstytųsi padalkos. Tas vaizdas, kai plaikstosi padalkos mane užburia. Jeigu aš būčiau vyras, vaikščiočiau paskui kokias vienuoles ir žiūrėčiau kaip plaikstosi sijonai (juokiasi). Moteriškumo daug yra ir išvaizdoje, bet tai yra jausmas. Vyrai be moterų negali, bet ir moteris be vyrų. Tu būni išmintinga ir leidi vyrui nuspręsti, padedi jam patardama. Man seksualiausia moteris yra ryte atsikėlusi, susivėlusi, bet žiūri į vyrą ir šypsosi. Labai seksuali moteris yra ta, kuri nešioja savo vaiką ant rankų. Aš nesakau, kad moteris be klosčių ar ta, kuri nenori gimdyti vaikų, nėra moteris. Mums nereikia turėti viso komplekto, net nežinau ar yra tokia moteris, kuri turi viską. Ji yra faina ir tokia sukniališka, kad malonu su ja būti. Moteris yra ne daiktas, ji kaip ugnis skleidžia šilumą. Ji tokia pieva. Žinai, atsiguli ir užuodi tą pievą, ji tave glosto, kutena, tau malonu vaikščioti ja, ji atsigauna po lietaus. Turbūt tokia ir yra moteris.

 

Į viršų
Facebook
INSTAGRAM