Vol.14 “The Greatest Showwoman” su Inga

Atrodytų gyvenimas nieko nepelnytai nelepina (patikėk, visi instagram veikėjai turi tikrą ir realų gyvenimą). O kaip sėkmė? Turbūt loterijos bilietų nebeperkame, nes kažkoks suagusio balsas galvoje išbarbena mokslinę logikos teoriją, kai tik ranka bando siekti bilietėlį prie kasos. Būna, pasitaiko, kai vidinis vaikas, išmokęs apgauti tą burbantį suaugėlį, pasiekia savo bilietą/ išsiunčia cv/ nusiperka per brangią suknelę/ parašo laišką vaikinui/ sugalvoja grand idėją ir bando ją įgyvendinti/ pasidaro tattoo/ kt. Spėja, kol suaugėlis susipranta kas įvyko. Ir dažnai šie dalykai tampa patys nerealiausi žingsniai gyvenime. Bet kad ir kaip norėtume tikėti stebuklais ir būti naivesni loterijos bilieto sėkmei, kiekvieną rytą atmerkiame akis į savo gyvenimą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kokį gavome (suaugėlis pasakys tokį, kokio nusipelnėme). Vieniems iš mūsų to loterijos bilieto reikia labiau, bet. Kitiems – labiausiai reikia to naivaus vidinio vaiko, kuris vis dar tiki stebuklais ir gyvenimu. Savo vidinį vaiką stengiuosi kaip augalą laistyti ir myluoti, bet kartu ir spaudžiu ranką savo suaugėliui, kuris paprotina ir saugo. Nežinau kuris, bet sugalvojo ieškoti moters ir padovanoti jai figų sesiją.
Gruodžio pabaigoje gavau laišką su moters istorija. Tikiu, jog jai padovanojau ne nuotraukas, o kitokią dieną. Nes tiek spalvų namuose dar nebuvo! Trys nuostabūs pumpurėliai – Inga, Mėja ir Miglė. Spalvų meistrė Eglė Epa make-up ⭐️⭐️⭐️

Gal gali papasakoti apie gyvenimą iki dukrų? Apie ką svajojai, kuo galvojai būti/dirbti? 
Iki mergaičių buvau gana rami. Bent jau iki 9 klasės. Pakankamai gerai mokiausi. Tuomet norėjau tęsti aukštesnius mokslus, norėjau mokintis gimnazijoje, vėliau kolegijoje. Norėjau būti psichologė arba bent jau prisimenu, kad norėjau dirbti kažką su dokumentais. Bet kažkas tuo metu atsitiko, nes viskas pasisuko priešingai. Pasirinkau eiti paprasčiausiu keliu ir pradėjau mokintis profesinėje mokykloje. Ten baigiau 12 klasę.

Kas vyko toliau?
Kai išėjau mokintis į profesinę mokyklą, išėjau gyventi toliau nuo tėvų. Apsigyvenau bendrabutyje. Ten atsirado nauji draugai, draugės.. Tai dar labiau pakeitė mane. Vėliau, po kažkiek laiko susipažinau Mėjukės tėčiu. Pastojau visai neplanuotai ir tikrai netyčia.

Taip tavo gyvenime atsirado Mėja. Kada supratai, kad kažkas yra negerai?
Mėjukės ligos požymiai pasirodė 4 mėnesyje, nors iki pat pradžių ji atrodė kaip sveikas vaikas. Kai buvo 9-10mėn. atsigulėm į sutrikusių vaikų raidos centrą ir ten išgirdau – cerebrinis paralyžius. Vienintelis žodis įstrigo – PARALYŽIUS. Daugiau nieko tuo metu negirdėjau.

Kaip jauteisi? 
Apsikabinus Mėja nuėjau į palatą ir verkiau. Nesupratau kas kaip, nieko. Ji juda, judina rankytes, kojytes. Kas dabar bus, sustings, nejudės? Nieko nesupratau, o tai ir išgirdau pirmą kartą gyvenime. Vėliau, po kiek laiko susikaupiau ir nuėjau pas gydytoją su pirmaisiais klausimais – ar vaikščios, ar kalbės, judės? Tuomet ji negalėjo atsakyti. Vėliau pradėjau domėtis.. Daug sužinojau apie ligą ir tada prasidėjo gydymo įstaigos. Buvo, iš tiesų, labai labai baisu, net nemoku pasakyt kaip tada jaučiausi.

Kaip ryžaisi antram vaikui?
Miglutės pradėjau lauktis irgi labai greitai. O kai sužinojau Mėjukės diagnozę, kažką keisti buvo per vėlu. Dabar labai tuo džiaugiuosi, nes tikrai būčiau nesiryžusi dar sykį gimdyti.

Kokia yra Miglė?
O dabar Miglė yra mūsų motyvacija ir mokytoja. Ji yra viskas, kas geriausia mūsų su Mėja gyvenime. Visos kartu augame, mokomės ir džiaugiamės net iš mažiausių pasiekimų (nors mums tai yra patys didžiausi). Kai Mėja apsiauna kojines arba kelnes, arba išmoksta naują gestą arba žodį.

Dalyvavai televizijos laidoje Bėdų turgus. Kaip ten atsidūrei? 
Bėdų turguje sudalyvavau paskatinta tos laidos žurnalistės. Ji apie mane buvo nugirdusi iš Maisto banko. Todėl labai sunkiai, bet sutikau. Tuo metu sulaukiau pagalbos.

Kas tave šiandien labiausiai džiugina? 
Šiandien mane pradžiugina mergaitės, jų šypsenos, nesuvaidintos emocijos.

Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą po 5 metų? 
Savo gyvenimą po 5 metų įsivaizduoju: save kaip dirbančią mamą, o jas kaip besimokančias, šviesias mergaites. Tikiuosi, jog turėsime galimybę važiuoti sava mašina ir pakeliauti šiltuoju metų laiku. Šiai dienai šitaip.

Esi sakiusi, kad būna labai sunku ir yra tekę visą naktį verkti. Esi stipri ir jau daug atlaikiusi moteris. Iš kur semtis stiprybės ar kaip surinkti save iš gabalėlių ir toliau gyventi?
Net nežinau. Nesu aš tokia stipri. Buvo momentų, kai visai palūžau, buvo depresija. Sunkiai aš ją įveikiau. Visų žmonių pagalba ir, žinoma mergaičių dėka. Be to, visada viskas įmanoma. Aišku, skauda, bet sakau, kad Dievas neduoda žmogui to, ko jis negalėtų pernešt. Bent aš turiu dėl ko stengtis. Turbūt mergaitės ir padarė mane tokią, kokia esu.

Tagged: , , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook
INSTAGRAM