Vol.7 neoninės pėdos smėlyje

Rašydama šį interviu bandžiau prisiminti kaip susipažinau su Vytene (25m). Vieną kartą mieste susitikau su drauge, kuri buvo kartu su savo tinklinio trenere. Įsikalbėjusios ir susipažinusios, tą patį susitikimą sutarėme, kad pagaminsiu joms rožines veido kaukes iš popieriaus Pink Run bėgimui Kaune. Tad jau tada viskas prasidėjo nuo spalvų. Vieną dieną vyliausi ją nufotografuoti ir pakalbinti apie šypseną, atrodytų nuolat pakrautą bateriją, sportą ir, žinoma, gyvenimą.

Spalvotas gyvenimas – kaip manai ar tai tinkami žodžiai apibūdinti tavo gyvenimą?
Labai. Net prisiminus kaip kalbėjome apie nagų lakavimą, man tos pastelinės spalvos nėra savęs realizavimas. Ryškios spalvos gali labai pabrėžti mane. Jeigu save sieti su neoninėmis spalvomis, man atrodo, kad jos yra savęs realizavimas, savęs pateikimas iki galo, taip, kaip pati noriu.

Jeigu reikėtų būti viena spalva, kokia ji būtų?
Ji būtų ryškiai ryškiai oranžinė, kokią visi mato.

Ar tos spalvos, kokiomis švieti dabar, visada buvo tokios ryškios?
Ne, ne visada. Tokios ryškios spalvos būna mano viešame gyvenime, kas liečia darbą, sportą, varžybas, pramogas ar draugus. Aš čia visada būnu ryški, visur spėjanti, deganti judėti į priekį, bet kas liečia laiką, kai esu viena, su draugu ar šuniu, tada spalva pasikeičia. Tuo metu rinkčiausi pastelinę spalvą. Manau, kad nuo neoninės, oranžinės ar kitos ryškios spalvos, nuo to buvimo nuolatiniame dėmesio centre aš pavargčiau.

Dažnai visi kalba apie tave kaip apie charizmatišką, energija trykštančią merginą – kas iš tiesų slepiasi ten, kur nebelieka aplinkinių, treniruočių, darbų?
Aš manau, kad labai skiriasi ta Vytenė, kuri yra viešumoje, nuo tos Vytenės, kuri yra namuose. Tai gaunasi labai natūraliai ir tas kontrastas, mano manymu, yra labai didelis. Žmonėms, kurie pamato tą “pastelinę naminę Vytenę”, patinka ir ji. Gi negali nuolat žiežirbas leisti iš savęs.

O visą gyvenimą buvai tokia?
Taip, prisiminus dar mokyklos laikus. Buvau ta mokinė, kuri pirma pakeldavo ranką, kai reikdavo ką padaryti ar kur dalyvauti. Klasės fondas – aš. Vėliau, pavyzdžiui, kas Vietname užsidės ant kaklo smauglį – aš. Nors viduje bijai, bet kartu ir nori. Iš to gaudavau adrenalino. Net ir dabar jeigu neišsimiegu ar esu pavargusi, sėdu į mašiną, pasileidžiu garsiai muziką ir greitai važiuoju. Tada man taip gerai! Dabar irgi deduos riedučius ir bandau pagerinti savo vieno kilometro greitį. Per tą adrenaliną aš ir išsikraunu, ir kartu pasikraunu.

Kokia labiausiai sau patinki? Ar sunku būti tokia?
Sau labiausiai patinku tokia neoninė. Tada, kai galiu save išreikšti, ypač per varžybas. Tada net nėra labai svarbu, man pasiseka ar ne. Aš darau tai, kas man labiausiai patinka. O tai daryti negali būti sunku. Aišku, pats tinklinis yra fiziškai sunkus, bet visa kita tikrai ne. Aišku būna tų dienų, kai visai pavargsti. Dabar buvo toks geras pusmetis, kai norėdavau viską visada visur veikti. Bet kai pasiimi dantų pastą plauti rankas vonioje, tai jau yra ženklas, kad kažkas ne taip ir reiktų pristabdyti save. Pristabdyti save visada yra labai lengva, o įsivažiuoti – atvirkščiai. Bet būtent toks ritmas, koks yra dabar gyvenime, norėčiau, kad išsilaikytų kuo ilgiau.

O kas, jei ne tinklinis?
Neįsivaizduoju, bet 100% tai būtų kažkoks sportas. Kartais pagalvoju, o jeigu būčiau kažką kitą išbandžiusi, gal irgi būtų taip pat patikę ir sekėsi. Dabar, kai kažką pabandau, suprantu, kad neįdomaus sporto nėra. Ir kuo labiau nesiseka, tuo daugiau azarto turiu ir tai skatina sportuoti ir vis bandyti.

O kaip į tavo gyvenimą atėjo sportas?
Taip susiklostė. Iš visų kiemo draugų kompiuterį ir telefoną turbūt gavau paskutinė, bet buvau ta, kuri turėjo daugiausiai visokio sporto inventoriaus. Tuo metu gyvenau mažame miestelyje, o vėliau persikėliau gyventi į Kauną. Neturėjau daug draugų, tik kelias klasiokes. Vieną dieną į klasę atėjo moteris kviesti į tinklinio būrelį. Pirma mintis buvo, kad aš tikrai nenoriu. O mano dvi draugės pakėlė rankas! Man nieko kito nebeliko kaip pakelti ranką. Tačiau tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Dėl to manau, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna.

Kiek sportas turėjo įtakos tavo charakteriui?
Manau, kad tinklinis, mano trenerė, labai suformavo mano spalvas. Aš neturėjau gerų kūno duomenų ir visada buvau mažiausia tarp kitų merginų, bet turėjau labai didelį norą. Būnant žemesnei man reikėdavo tik aukščiau pašokti ir stengtis. O užsispyrimo aš turėjau. Aišku ir mamos yra daug nuopelnų. Visada pati turėjau viską padaryti, eiti, apsiginti, atstovėti ir pan. Galbūt tai yra savo pačios išsikovojimas būti neonine. Savo vietos iškovojimas.
Nuolatinis konkurencijos buvimas labai formuoja charakterį. Visada veržiesi į priekį, nesvarbu kur, kartais sunku sureaguoti ramiai. Net stalo žaidimus dabar žaidžiant jauti, kad pralaimi ir jau nevaldai savęs, nes nori tik laimėti. Tada save pagauni, kad net sankryžoje nori stovėti pirma! Bet kartu konkurencija duoda ir tokio naglumo, kuris gyvenime tikrai ne visur laimi. Ir dabar suprantu, kad geriau ramiau sureaguoti su šypsena, nei bandant kažką įrodyti.

Ko imiesi, kad sugrįžtum į save po sunkių akimirkų?
Jeigu atvirai, tai aš imuosi draugų. Aš nemėgstu būti viena. Aš net pietauti viena nemėgstu, tad net galiu paskambinti dvidešimčiai žmonių, iš kurių devyniolika man atsakys. Bet tas vienas sutiks arba liksiu nepavalgiusi. Man draugai padeda, kai aš blogos nuotaikos, pavargusi. Jie gali nieko nedaryti, bet man pats buvimas su kažkuo yra gėris. Nors mama yra pats brangiausias žmogus, tačiau draugai nepriima tiek į širdį ir tiek nepergyvena kaip mama. Tad esu pagalvojusi, kad nenoriu mamos liūdinti ar užkrauti savo problemomis. O tų sunkių akimirkų nedaug, bet pasitaiko. Dažnai iš šono nesimato, kiek pastangų įdedi į laimėjimą. Būna bloga, bet eini toliau žaisti, nes labai nori laimėti. Net ir žiūrint varžybas nesimato kaip sunku ar kaip skauda. Dažnai mane mato nuotraukoje su taure ir šypsena, o tai kainuoja labai daug.

Kokiomis akimirkomis jautiesi laiminga?
Gerai jaučiuosi, kai manęs neslegia įsipareigojimai. Tada visiškai yra time of my life.

Kas tau yra moteriškumas?
Ilgą laiką moteriškumą aš suprasdavau buitiniais aspektais: moteris daro valgyti, rūpinasi namais, vyru, vaikais, dažosi. Tokie dalykai, kurie šiais laikais jau yra kažkiek nublankę. Man moteriškumas yra visiškai priklausomas nuo vyro. Tada moteris jaučiasi rami, o tada kartu moteriška. Moteriškumas yra kai iš giliausių kampelių išlenda rūpestis. Tai yra tavo vidinė būsena. Kitoms moterims palinkėčiau daugiau drąsos bandyti, kas šauna į galvą. Jei kažkur giliai yra maža mintis ar kruopelytė, kad galbūt kažko nori, tada reikia pabandyti

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja, nuotraukos: Rasa Dautartaitė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė / Renata Petraitytė/ VOVA lingerie

Tagged: , , , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook
INSTAGRAM