Vol.6 Ieškojau savęs net praeituose gyvenimuose

Pozityvioji psichologija ir motyvuojančios knygos rašo, kad jeigu norime pakeisti save ar savo gyvenimą – tai galime padaryti bet kada. Dažniausiai pokyčiai nenutinka taip paprastai, o kaip tik – ribiniu momentu, kiekvieno asmeniniame lūžio taške. Tai gali būti pasiektas svoris ant svarstyklių, atleidimas iš darbo, liga, o galbūt net sapnas. Ne visada malonūs dalykai tampa spyriu į užpakalį. Lūžio tašku galite pavadinti ir paprastą, lauktą, likimo siųstą ženklą, jeigu trūksta paskatos pradėti kažką keisti. Su nauja savo heroje, indremarija.lt tinklaraštininke, Bodhi studijos joge Indre Marija prieš daugiau nei 5 metus dar nebūtume darę jogos ar meditacijos. Turbūt būtume bent mintyse pasiuntę viena kitą į šiltuosius kraštus su linkėjimu ten ir pasilikti. O dabar kilnojame tiulio šleifus ir juokiamės iš gyvenimo pasikeitimų ar bangų. Kiekviena savo laiveliuose, tačiau džiaugiamės, kad nors gyvenimas nepagaili tų nemalonių dalykų, srovės nuneša mus į vienodas vietas.

Indre, dabar esi tokia, kad atrodo prie širdies dėk sąmoningas, jaukus, dvasingas, kantrus žmogus, kuris moko ir buria aplinkinius. Bet žinau, kad ne visada taip buvo. Kokia buvo ankstesnė Indrė?
Augant, nuo vaikystės ir paauglystės, pas mane to pykčio būdavo nemažai. Turėdavau labai daug tos kontrolės ir norėdavau, kad viskas būtų pagal mane. Kartais ir šiandien išlenda tos mažos emocijos. Iš dabartinės perspektyvos pažvelgus atgal, prisimenu daugiau dalykų, kurie įvyko jau persikėlus gyventi vienai. Tuo metu buvo daug pykčių su draugėmis. Draugaujant su vaikinu atrodo vien pykčiai po pykčių, tarsi kovos lauke nuolat. Mane persekiojo nerimas, kažkodėl mirties baimė buvo tokia didelė, kad net naktimis negalėdavau miegoti. Buvo laikas, kai vartojau homeopatinius raminamuosius vaistus.

Koks buvo lūžio taškas? Kaip supratai, kad santykiai visai ne tokie, kokie turėtų būti?
Atsimenu, kad draugavau su vienu vaikinu ir buvau labai stipriai jį įsimylėjusi. Ir paliko jis mane, nes aš būdavau tokia, kad viską norėdavau sukontroliuoti, norėdavau, kad viskas būtų pagal mane. Pykdavau ant jo, jeigu jis kur išeidavo, norėdavau, kad visados būtų su manimi. Galvodavau, kad jis turi savaime suprasti, kad man to reikia ar kito, o taip gi nebūna. Ir kai jis paliko mane, galvoju kąąąą? Gi aš viską gerai darau, o mane ėmė ir paliko. Pradėjau stebėti save, atsisukau į save ir pradėjau galvoti, kodėl aš taip mąstau, iš kur tie elgesio modeliai. Pastebėjau, kad tie pykčiai ir kontrolė, neigiamas požiūris į kitą žmogų labai gadina santykius, o viskas buvo manyje. Pradėjau stebėti savo mintis, domėtis saviugda, savistaba. Kartu pastebėjau, kad labai stebiu ir galvoju kaip kiti gyvena, ką daro, kartu pamiršdama atsisukti į save.

Kiek laiko praėjo, kai galėjai save pavadinti naująja Indre, kitokia nei buvai?
Darbas su savimi užtruko apie penkis metus. Ir dabar dar būna išlenda kažkoks dalykas ar emocija, kuri išjudina likusius vidinius demonus. Bet stebi, analizuoji save ir mokaisi. Skaičiau labai daug knygų, nemokamų paskaitų. Gal žmonėms atrodys, kad čia užims daug laiko, bet nereikia žiūrėti, kad tai darbas su savimi. Tame procese reikia atsipalaiduoti ir stebėti save, mėgautis keičiant save.

Kaip pasikeitė tavo aplinka?
Aplinka labai įdomiai keitėsi. Kai pradėjau eiti jogos keliu, praktiškai visiškai pasikeitė žmonės. Atėjo nauja sąmoningų draugų banga. Bet praėjo kažkiek laiko ir tie senieji pradėjo grįžti. Jie, matyt, ėjo savo pamokas, aš – savo. Pačioje pradžioje norėjau, kad mane suptų sąmoningi, medituojantys žmonės, o dabar noriu tiesiog žmonių, su kuriais man gera.

O jeigu savo dukroje pamatytum tą augančią senąją Indrę?
Ji pas mus yra labai kontroliuojanti! Kartu mokomės derybų, susitarti ir pati padedu, kiek galiu. Bet ji pati eis savo kelią ir mokysis visų dalykų. Kiekvienas žmogus ateina į gyvenimą mokytis savo pamokų. Mes patys tėvus pasirenkame. Manau, mano dukra irgi mane dėl kažkokių dalykų pasirinko. Aš stengiuosi nekontroliuoti jos augimo proceso, siekiu sąmoningo auklėjimo, bet mano tikslas yra perduoti kuo daugiau meilės. Visada sakau, kad auginu mergaitę, tad lepinu, myliu ją ir kur reikia – sudrausminu. Mes visi žmonės. Būna ir aš būnu pavargusi, nors matau, kad jai reikia dėmesio. Bet tokios situacijos yra neišvengiamos ir jeigu galiu kažką pakeisti, kas yra mano valioje, stengiuosi. Tiesiog leidžiu vykti procesui.

Kas tau yra moteris ar moteriškumas?
Moterys man yra tobulos būtybės. Moteris yra grožis, stebuklas. Man atrodo į moterį telpa visa visata, kūryba. Moteris apima nuostabų gimdymo procesą. Su drauge neseniai kalbėjau, kad moteriškumas yra autentiškumas. Šiais laikais labai bandoma moterims įdiegti kokia ji turėtų  būti. Pavyzdžiui, vedos sako, kad turi vaikščioti su ilgu sijonu, sariu ar paklusti vyrui. Karjeristės moko, kad turi daryti karjerą, būti savarankiška. Pažiūrėjus į kitą šalį ar tradiciją, pamatytume dar kitokių dalykų. Bet, iš tikrųjų, manau, kad moteriškumas yra darymas to, kas tau patinka, atsipalaidavimas tame. Nėra vienos taisyklės. Kiekviena mes esame skirtinga, tad gal vienai reikia sukurti verslą, o kitai gamtoje visą dieną medituoti. Moteriai reikia atrasti, kas ją pripildo, kas yra jos šiame gyvenime.

Kuo šiandien dienai gyveni?
Dabar pas mane yra toks poilsio etapas. Buvau nusprendusi visą vasarą nedirbti, bet tie darbai patys ateina. Gyvenu atsipalaidavimu, nes pastaruosius porą metų intensyviai dirbau. Negaliu sakyti, kad pradirbau (šypsosi), nes man darbas yra malonumas. Turėjau labai daug užsiėmimų, labai daug praktikų ir jaučiu, kad reikia pailsėti. Toks dabar etapas, mėgaujuosi pasivaikščiojimais, lėtai geriamu kavos puodeliu, daugiau laiko su dukra. Kartu rašau knygą apie meditaciją. O rudenį grįšiu vėl į savo ritmą – vesiu jogas, meditacijas, kvėpavimus.

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja, nuotraukos: Rasa Dautartaitė /  Suknelė – LASUN

Tagged: , , , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook
INSTAGRAM