Vol.5 Moteris gėlė – pražydo tik užaugusi

Vieną dieną gavau nuostabią žinutę iš moters. Tada dar nežinojau, ką man siunčia likimas. Tikrą dovaną. Sakyčiau, net aprištą kaspinu. Iki tol galvoje jau turėjau naujos fotosesijos idėją ir laukiau siuntos iš užsienio su reikalingais dalykais. Tereikėjo moters, bet aš niekur neskubėjau. Jos ieškoti nebereikėjo, kai man tą dieną parašiusi Edita papasakojo savo istoriją.
Edita Ismailova (28m) yra kitokia moteris kvadratu. Sakau kvadratu, nes gyvenime jai reikėjo išmokti gyventi Lietuvoje, būnant kitataute. Pripažinkime, nesame labai tolerantiški tamsesnio gymio žmonėms, o jei dar grįžtume kelis dešimtmečius atgal. Atrodytų, to jau užtektų, bet Edita po vaikystėje patirto nelaimingo atsitikimo, per gyvenimą žingsniavo su randais ant kūno. Moteris su trūkumais? Mes jaudinamės dėl tamsesnių paakių, didesnio pilvo ar spuogelio ant veido. Galime tik įsivaizduoti, ką reiškia nuolatiniai žvilgsniai ar klausimai. Bet tai ją tik sustiprino, o pasinaikinti randų ji dabar net nenorėtų!

Kokia yra tavo istorija?
Mano tėtis yra azerbaidžanietis. Gimiau mažame miestelyje, neišnešiota ir silpna. Būdama vienerių metukų patyriau traumą. Tuo metu tėtis buvo išvykęs, o mamos nebuvo namuose. Aš netyčia apsiliejau karštu vandeniu. Dėdė išgirdo mano klyksmą ir parbėgo namo. Pamatęs, kas nutiko, jis nuplėšė nuo manęs drabužius. Tai buvo stiprus nudegimas, kurio pasekoje gydytojai pranašavo, kad neišgyvensiu. Ir po keturių komos mėnesių įvyko stebuklas – aš atsibudau. Gydytojai sakė, kad greičiausiai būsiu akla, nes man buvo nuplikyta pusė veido. Mano oda buvo persodinta nuo kojos ant veido. Galiu pasakyti, kad visko teko mokytis iš naujo. Mama man pasakojo, kad buvau pamiršusi viską, ką iki tol mokėjau.
Augdama buvau įsitikinusi, kad aš esu visai kitokia. Tai man įdiegė aplinkiniai vaikai, bendraamžiai. Jie leido suprasti, kad aš esu kitokia ir tai privedė mane prie didžiulių kompleksų. Be kitokio gymio, tie randai buvo didžiulė našta, ypač šiltuoju laikotarpiu, einant maudytis prie vandens. Kai eidavau, žmonės į mane žiūrėdavo kaip į išskirtinį objektą. Jie sekdavo mane žvilgsniu net kai lipdavau į vandenį.

Ar situacija mokykloje buvo kitokia?
Lankiau lietuvių mokyklą ir iš mokytojų nebuvo jokio palaikymo. Patyriau ir psichologinį, ir fizinį smurtą dėl savo tautybės, dėl randų, dėl to, kad aš buvau kitokia. Jos matė visą situaciją. Atsimenu, kad kai buvau vaikas, per kūno kultūros pamoką mokykloje mane spardė keturi berniukai. Jie šaukė, kad esu čigonė ir juokdamiesi iš manęs liepė nusivalyti randus. O mokytojai stovėjo už kelių šimtų metrų ir nieko nedarė. Tokia nepalaikanti aplinka mane privedė prie didžiulių kompleksų, aš pradėjau save laikyti menkaverte ir nepasitikėjau savimi.

Kaip į visą tai reagavo tavo šeima?
Aš buvau tas vaikas, kuris tylėjo. Aš nesiskųsdavau. Tiesiog nueidavau kažkur, išsiverkdavau ir grįždavau namo. Buvau įpratusi viską laikyti savyje.

Ar užaugusi ir persikrausčiusi į Vilnių pasijutai geriau? Ar kaip tik atsirado dar daugiau naujų žmonių dėmesio dėl tavo odos ar rasės kitoniškumo?
Yra tekę susidurti su nemaloniu dėmesiu Vilniuje. Buvo šioks toks pašmaikštavimas darbinėje aplinkoje apie mano gymį. Bet aš drąsiai pasakiau savo poziciją tam žmogui. Kad yra tam tikros ribos, kad vienaip ar kitaip žmonių vadinti nedera. Aš visada sakau, kad kaip save pateiksi, kaip tu save mylėsi, kaip elgsiesi su savimi, taip ir kiti su tavimi elgsis. Jeigu tu savęs nemylėsi ir negerbsi, tai matysis iš tavo bendravimo, emocinės būsenos, o panašūs žmonės bus linkę rinktis aplink tave.
Tie žodžiai, kuriuos man teko išgirsti, yra menki palyginus su tuo, ką man teko išgyventi. Jie manęs neskaudina. Tam tikros emocijos sukyla, bet jos nėra tokios stiprios, kad galėčiau į jas koncentruotis. Užsibrėžiu psichologinę ribą, sieną nuo neigiamų žmonių, kurių man nereikia aplink mane. Tiesiog paklausiu savęs, ar tas žmogus yra vertas mano emocijų, skausmo, minčių ar ramybės.

Ką pasakytum toms moterims, kurios lig šiol kompleksuoja bei mano, kad turi trūkumų ir niekaip negali su tuo susigyventi?
Pasakyčiau moterims nelyginti savęs su kitomis ir priimti save tokias, kokios jos yra. Labai linkėčiau pamilti ir gerbti save. Svarbiausia, susigrumti su tomis problemomis, baimėmis, kompleksais. Reikėtų bandyti save analizuoti, savo jausmus perteikti kitaip. Ir aš visada sakau, kad gyvename vieną kartą, dėl to verta save paanalizuoti.
Jeigu kompleksus yra įvaręs vyras – keisti vyrą. Šalia esantis žmogus turėtų tave stumti į priekį, o ne gramzdinti žemyn. Ir stumti į priekį ne tada, kai tau reikia, o net ir tada, kai nereikia. Šalia esantis žmogus turi mokėti tave palaikyti bet kokiose situacijose, sugebėti su tavimi surasti kompromisą, o ne kovoti su tavo nuomone.

Dažnai santykiuose žmonės bando pakeisti antrąją pusę pagal save.
Manau tai yra blogas stereotipas. Visi mes klystame. Klystame priimdami sprendimus ir net priimdami į savo gyvenimą kitus žmones. Reikia nebijoti keisti savo gyvenimo, principų, minčių ir reikia mokėti išlipti iš standartizuotų rėmų. Reikia jausti, kad tu gali daugiau. Tad reikia nebijoti keisti savęs pačio.

Kaip tu jautiesi dabar būdama kitokia?
Aš jaučiuosi stipri. Aš jaučiuosi labiau savimi pasitikinti. Žinau, kad galiu. Pirmieji mano žingsniai buvo išanalizuoti savo problemas, susidėlioti iššūkius ir mažais žingsneliais, vieną po kito juos įgyvendinti. Tą pasiūlyčiau ir kitoms moterims.
Reikia į kompleksus pradėti žiūrėti kitaip. Kaip į privalumus. Reikia pabandyti į situaciją ar emociją pažiūrėti iš aukščiau, tarsi būtum visai nesusijęs žmogus. Tada sugebėsi perlipsi save ir padarysi kitokias išvadas. Galbūt tai nėra kompleksai – gal tai tik emocijos, kurioms daro įtaką aplinka, bloga emocinė būsena.

Jeigu turėtum galimybę nusiųsti žinutę sau į vaikystę, ką sau pasakytum?
Jeigu galėčiau sutikti tokią pačią mažą mergaitę, aš turbūt tapčiau jos šešėliu ir saugočiau ją nuo blogų dalykų. Tikrai pasistengčiau ją pastūmėti į priekį. Aš jai pasakyčiau, kad ji be galo ypatinga ir užaugusi bus stipri moteris. Dar pasakyčiau, kad nekreiptų dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui, o stengtųsi žiūrėti į tai, kuo ji yra ir kuo nori būti.

Ar dabar pašalintum randus, jei galėtum?
Ne. Tai yra mano istorija ir mano gyvenimo dalis. Jeigu ne šie randai, galbūt ar nebūčiau tokia moteris, kokia esu dabar. Galbūt tas sunkumas, kurį perėjau, padėjo man subrandinti užuojautą, supratingumą kitiems, suprasti, ką reiškia kompleksuoti, ką reiškia fizinis ar psichologinis skausmas.

Moteris. Kokia ji turi būti? Visai be kompleksų?
Man, asmeniškai, moteris turėtų būti silpnesnė už vyrą, bet tuo pačiu gebėti gerbti save ir kitus. Kad ir kur bebūtų, moteris turi mokėti elgtis tinkamai, būti supratinga ir mylinti.
Norėčiau perduoti žinutę toms moterims, kurios tyli, nieko nekalba, kompleksuoja ir bijo. Toms, kurios yra engiamos visuomenėje, šeimoje ar savo antrųjų pusių. Nepaisant rasės ar randų, kiekviena moteris gali jaustis blogai. Reikia mokėti už save pakovoti ir netikėti, kad vieną dieną viskas baigsis ir kažkaip išsispręs. Mane pačią jau kuris laikas persekioja vienas žmogus – aš tai galėčiau pavadinti teroru, psichologiniu smurtu, šmeižtu. Lietuvoje šiuo metu nėra sutvarkytas įstatymas dėl psichologinio smurto ir persekiojimo. Rašiau vienam politikui, bet gavau atsakymą, kad šiuo metu nei jis, nei policija negali nieko padaryti. Norėčiau moterims, kurios galbūt jaučia kažką panašaus kaip aš, palinkėti išlikti stiprioms, saugoti save ir mylėti.

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja, nuotraukos: Rasa Dautartaitė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė / Dovivi.Bra – wear with confidence

Tagged: , , , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook
INSTAGRAM