Vol.7 neoninės pėdos smėlyje

Rašydama šį interviu bandžiau prisiminti kaip susipažinau su Vytene (25m). Vieną kartą mieste susitikau su drauge, kuri buvo kartu su savo tinklinio trenere. Įsikalbėjusios ir susipažinusios, tą patį susitikimą sutarėme, kad pagaminsiu joms rožines veido kaukes iš popieriaus Pink Run bėgimui Kaune. Tad jau tada viskas prasidėjo nuo spalvų. Vieną dieną vyliausi ją nufotografuoti ir pakalbinti apie šypseną, atrodytų nuolat pakrautą bateriją, sportą ir, žinoma, gyvenimą.

Vol.6 Ieškojau savęs net praeituose gyvenimuose

Pozityvioji psichologija ir motyvuojančios knygos rašo, kad jeigu norime pakeisti save ar savo gyvenimą – tai galime padaryti bet kada. Dažniausiai pokyčiai nenutinka taip paprastai, o kaip tik – ribiniu momentu, kiekvieno asmeniniame lūžio taške. Tai gali būti pasiektas svoris ant svarstyklių, atleidimas iš darbo, liga, o galbūt net sapnas. Ne visada malonūs dalykai tampa spyriu į užpakalį. Lūžio tašku galite pavadinti ir paprastą, lauktą, likimo siųstą ženklą, jeigu trūksta paskatos pradėti kažką keisti. Su nauja savo heroje, indremarija.lt tinklaraštininke, Bodhi studijos joge Indre Marija prieš daugiau nei 5 metus dar nebūtume darę jogos ar meditacijos. Turbūt būtume bent mintyse pasiuntę viena kitą į šiltuosius kraštus su linkėjimu ten ir pasilikti. O dabar kilnojame tiulio šleifus ir juokiamės iš gyvenimo pasikeitimų ar bangų. Kiekviena savo laiveliuose, tačiau džiaugiamės, kad nors gyvenimas nepagaili tų nemalonių dalykų, srovės nuneša mus į vienodas vietas.

Vol.5 Moteris gėlė – pražydo tik užaugusi

Vieną dieną gavau nuostabią žinutę iš moters. Tada dar nežinojau, ką man siunčia likimas. Tikrą dovaną. Sakyčiau, net aprištą kaspinu. Iki tol galvoje jau turėjau naujos fotosesijos idėją ir laukiau siuntos iš užsienio su reikalingais dalykais. Tereikėjo moters, bet aš niekur neskubėjau. Jos ieškoti nebereikėjo, kai man tą dieną parašiusi Edita papasakojo savo istoriją.
Edita Ismailova (28m) yra kitokia moteris kvadratu. Sakau kvadratu, nes gyvenime jai reikėjo išmokti gyventi Lietuvoje, būnant kitataute. Pripažinkime, nesame labai tolerantiški tamsesnio gymio žmonėms, o jei dar grįžtume kelis dešimtmečius atgal. Atrodytų, to jau užtektų, bet Edita po vaikystėje patirto nelaimingo atsitikimo, per gyvenimą žingsniavo su randais ant kūno. Moteris su trūkumais? Mes jaudinamės dėl tamsesnių paakių, didesnio pilvo ar spuogelio ant veido. Galime tik įsivaizduoti, ką reiškia nuolatiniai žvilgsniai ar klausimai. Bet tai ją tik sustiprino, o pasinaikinti randų ji dabar net nenorėtų!

Vol.4 Penkta koja / What about us

Figos šį kartą ritmiškai.

Jie pikti. Ne, jie neloja. Jie pikti viduje. Pikti, nes buvo #nepatogūs. Nepatogūs išsivežti kitur, nesaugantys namų, neklusnūs, per dideli, per, maži, per mieli ar tiesiog per seni. Besilaukianti.
Mes rūpinamės savo patogumu, o jie garsiai klausia: O kaip gi mes, tos pamestos atsakomybės? Gana!
Penkta koja globotinių vardu nori parodyti, kaip šunys jaučiasi pirmas dienas prieglaudoje. Ne, ne, ne kaip namuose. Ir tikrai ne kaip svečiuose pas tetą. Nors tų tetų yra ir jos visos tokios geros. #nepatogumas randasi kiekviename kampe. #nepatogumas jų, bet iš tikrųjų jūsų.
Visi galime daugiau. Skirk 2% GPM.

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja: Rasa Dautartaitė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė / Video: Vid Pro Photography / Nuotraukos: Tomy Photography
Šokėjai: Faceless Artist, InBeat

 

Vol.3 Nerimo moterys

Figos arčiau magijos. Trečias figų projektas yra skirtas moterims. Blizgučių ir emocijų mišrainė. Būtent už jų stengiasi pasislėpti visi negerumai. Tai tarsi kaukės, už kurių slepiame tikruosius savo veidus. Blizgesys, kuris pritraukia ir kartu nukreipia dėmesį nuo svarbių dalykų. Už spalvų, už drabužių, už tylos ar už rėkimų. O kas būtų, jeigu visi bent trumpam apsinuogintume? Atsisakytume to, ko mums nereikia? Ar tada taptume tikrieji mes, drąsesni? Linkėjimai!


„Draugai vadina mane kovotoja. Didžiuojasi manimi. O aš jau pusvalandį sėdžiu ligoninės priimamajame ir nesustodama verkiu. Draugas renka visus įmanomus numerius mano telefone. Kai akys apdžiūsta ir pakeliu akis, apsidairau. Sėdintys aplink žmonės turbūt galvoja, kad man tikrai labai skauda arba kažkas ką tik mirė. O mirė tik mano kovingumas, tad nusiginklavusi laukiu gelbėjimo nuo nerimo, nuo panikos atakų. Nuo baimės gyventi. Nuo savo pačios širdies dūžių. Čia jaučiuosi saugi, nors puikiai suprantu, kad jie nesupranta manęs. Mato tik tai, kad pas juos prašausi nebe pirmą kartą. Noriu tabletės. Raminamųjų. Nebenoriu nieko jausti ir jau mintyse renkuosi lovą palatoje. Tai mane prablaško. Vienintelis dalykas, kurį man reikėjo pasakyti, kad jaučiuosi beviltiškai. O aš nutylėjau. Susirinkau savo špagas ir grįžau namo kovoti toliau."

Knygose, filmuose magija ir nesuprantami dalykai atrodo stebuklingi. Nesuvokiami. Labai įdomūs. Paslapčia kiekvienas pagalvojame, kaip būtų smagu turėti tai, ko neturi, nemato ar nemoka kiti. O galbūt, kaip filmų veikėjai, išgyventi stichinę nelaimę, slaptą misiją, išgelbėti gyvenimo meilę iš kažkieno gniaužtų. Jos, nerimastingosios, turi šiokios tokios „magijos”, kurią vadina nerimo sutrikimu. Tai psichologinis negalavimas. Pakeičiantis gyvenimą. Deja, jis nepadės išgyventi tos stichinės nelaimės, o sukurs nerimo ar panikos ataką jų kūne.

Aplink mus gyvena daug nerimo moterų. Ypatingų. Dar labiau, ypatingai nesuprastų šeimos, aplinkos, o dar dažniau  gyvenančių tyloje. Kiekviena jų žino, ką reiškia beveik numirti. Jos žino, kaip galima bijoti eiti į parduotuvę. Išeiti iš namų joms tampa iššūkiu, o kasdieną jaučiamas nerimas, valdantis mintis ir kūną, veda link savižudybės. Šia paroda norima supažindinti visuomenę su plintančiu psichologiniu negalavimu. Išgyventi šią ligą galime palaikydami, padėdami, kalbėdami ir neieškodami logikos moterų žodžiuose. Priimdami ir suprasdami jas.

Kūrybinė komanda: Figos
Nuotraukos, idėja: Rasa Dautartaitė / Stilius: Renata Petraitytė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė
Dalyvės: Nerimo moterys – Asta, Eglė, Viktorija, Indrė, Eglė, Rasa, Justina, Guostė
Kepurės: Jessica Maringa
Parodos vieta:
Prekybos miestas MEGA Kaunas/ 2018 visą kovo mėn.
LITEXPO konferencija Išdrįsk pradėti / 2018.03.17
VERO CAFE Vilnius, Gedimo pr.1
Prekybos centras PANORAMA Vilnius/ 2018.04.15-05.15

Vol.2 Priglaustų šunų kasdienybės

Figos glosto spalvotus kailiukus. Jų kasdienybės istorijoms yra labai tinkamas posakis, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nes ta diena, kai būsi priglaustas, gali būti šiandien arba po metų. Niekada nežinosi, bet kiekvienas jų laukia. O figos sako labas jau priglaustiems šunims.


Priglaustų šunų kasdienybė yra kūrybinis projektas apie žmones ir šunis. Jų santykį tarpusavyje. Apie tai, kaip skirtingai galima matyti paprastą kasdienybę kartu. Priglausti šunys yra kitokie. Taip pat kaip ir žmonės, priglaudę šunį. Kiekvieną sykį liūdime dėl šių paliktų šunų, dėl pačių juodžiausių ir neįsivaizduojamų jų palikimo istorijų, kurios būtų vertos knygos, filmo ar teismo. Bet anksčiau ar vėliau jos sukuria stebuklą. Veikla tampa ypatinga, kai ja daliniesi.

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja: Rasa Dautartaitė / Nuotraukos: Aušra Kel Photography / Savanorės: Inga, Gabija, Vytautas, Liuda / Pepe, Bourne, Zaiza, Lapcė, Doras

Vol.1 Popierinės kaukės

Figos ne visada rodo savo tikrą veidą. O gal figos turi daug veidų.
Rankų darbo popierinės kaukės visų dydžių, spalvų. Koks tavo spirit animal?

 

APIE

Figa yra kiekviena moteris. Stipri. Pamiršta. Mėgiama. Pavargusi. Bet ji vis tiek yra figa. O figos vienijasi ir apjungia savo energijas.
Figos kūrybiniai sprendimai kyla iš problemų ir temų, kurios rūpi.

Komanda: Rasa Dautartaitė / Liveta Cirtautaitė / Renata Petraitytė / ..

Facebook
INSTAGRAM