Vol.11 Marmurinės moterys

Marmurinės moterys. Moterys, susirgusios vėžiu. Jos stiprios, tvirtos ir galingai einančios per ligą, per gydymą ir per save. Reikia iš naujo mokytis priimti įvairius pasikeitimus tiek išorėje, tiek viduje. Gražiausios marmuro spalvos išryškėja tada, kai prie švarios baltos spalvos atsiranda priemaišų dėl molio, smėlio ar kitų medžiagų. Vėžys - šių moterų marmuriniai įtrūkimai, kurie, kad ir kaip to nelinkėtum, bet dabar joms suteikia vertės ir grožio.   Kai liga nutinka, jų dažnai klausia kaip jos jaučiasi. O vėliau baigiasi klausimai, tarsi viskas būtų pasibaigę. Tačiau būtent tada prasideda kitas, sunkiausias laikas. Mąstymas ir gyvenimas pasikeičia. Pasikeitė jos, o ne aplinka. Visa kita liko taip pat. Jų žemė slysta iš po kojų - nebesupranti, kas yra galima, kas negalima, kaip gyventi toliau ir, svarbiausia, kaip būti su pačia savimi ir su savo naujais marmuriniais atspalviais. Būtent marmuriniais atspalviais, nagų dizainais ir aksesuarais jas papuošė idėjos autorė nagų meistrė Diana Miliauskienė. Ji, kartu su visažiste Dalia Gečiene ir fotografe Rasa Dautartaite, pasiryžo įgyvendinti šį projektą su 4 nuostabių moterų istorijomis bei jų įvaizdžiais.

Vol.10 #figųsesija Ažuolų Viloje

#figųsesija su Gabriele ✖️
Šį kartą nusprendžiau, jog nereikia jokio teksto. Nereikia laukti tinkamo laiko. Noriu džiaugtis dabar ir čia. Su Gabriele. Nes šį kartą nuotraukos kalbės pačios už save ir už mane. Galėčiau papasakoti, kodėl ji nevalgo mėsos. Kaip dievina prancūziškus tortus ir svajoja juos gaminti. Ji jau gamina. Kadanors ji išvažiuos į Prancūziją ir grįš būdama tortų diva. 
Bet šiandien ji diva kitokiame amplua. Arčiau žemės ir gamtos. Arčiau tų, kurių nevalgys.

Vol.9 Tai ne trūkumas, tai – EXTRA privalumas

Ji kaip knygos, kurių niekas nenori skaityti, nes viršelis tiesiog per daug keistas ir neįprastas. Ji kaip muzika, kuri iš pirmos natos nėra labai maloni ar įprasta ausiai, o kad ją suprastum ir pamiltum reikia laiko. Ji kaip ledai, kurie pirmu kąsniu gali "užšaldyti smegenis", bet po to atsiranda skonis, saldumas ir taip lauktas vėsumas. Ji juoda juoda spalva, nes ryškios spalvos pritraukia dėmesį, o dėmesio ji nenori. Ji yra meilė ne iš pirmo žvilgsnio. Nes pirmas žvilgsnis šiek tiek primerkia akis, suraukia kaktą, išplečia vyzdžius ir sukelia keistą minties šuolį galvoje. Ir tai ne ta meilės akimirka, kai filmuose sustoja laikas.

Jei mes būtume kompiuteris, ekrane atsirastų lentelė su "error" laukeliu. Viskas, kas mums neįprasta, sukelia ir susidomėjimą ir baimę. Mes nežinome, kaip į ją reaguoti, o baimės jausmas nėra smagus, tad geriau jo išvengti.

Ji tiesiog netobula moteris. Brokuota "tobuloje" visuomenėje. Ji - tai Indrė. Mergina, kuri visą gyvenimą turėjo ką slėpti, maskuoti ar dažnai jaustis kažkaip gal ne taip. Bet jai nebegėda ir ji pasakoja savo istoriją.

Vol.8 Bohemiška Samanta apie ryto kūrybą

Metų pradžioje #Nerimomoterys projektui ieškojau moterų. Jau tada kurį laiką Ją skaičiau. Samanta buvo viena tų moterų, panašių gal kaip aš - su keista ar negirdėta liga, tad labai tikėjausi, kad ji prisijungs, supras mano paieškas ir norės padėti. Parašiau jai, tiksliau jos blogui facebook’e Rytas ir paprašiau pasidalinti informacija su moterimis, skaitančiomis jos įkvepiančius, moteriškumu alsuojančius, nerealius tekstus, kuriuos siuntinėju savo draugėms paskaityti. Galvojau Rytas parašys gražų tekstą savo stiliumi, nes rašo kone kasdien. O ji manęs paprašė pačiai parašyti tekstą! Sėdau, rašiau vieną, rašiau antrą ir galiausiai tas tekstas tapo viso projekto tekstu. Taip Samanta tapo mano drauge, kurią vyliausi prisivilioti grįžti iš Portugalijos į Lietuvą atsigerti kavos. Grįši - eisim fotkintis! Samanta grįžo. Trumpam. Net dar dabar namuose girdžiu juoką ir atrodo - ji kažkur už kampo.

Vol.7 Neoninės pėdos smėlyje

Rašydama šį interviu bandžiau prisiminti kaip susipažinau su Vytene (25m), Lietuvos paplūdimio tinklinio čempione. Vieną kartą mieste susitikau su drauge, kuri buvo kartu su savo tinklinio trenere. Įsikalbėjusios ir susipažinusios, tą patį susitikimą sutarėme, kad pagaminsiu joms rožines veido kaukes iš popieriaus Pink Run bėgimui Kaune. Tad jau tada viskas prasidėjo nuo spalvų. Vieną dieną vyliausi ją nufotografuoti ir pakalbinti apie šypseną, atrodytų nuolat pakrautą bateriją, sportą ir, žinoma, gyvenimą.

Vol.6 Ieškojau savęs net praeituose gyvenimuose

Pozityvioji psichologija ir motyvuojančios knygos rašo, kad jeigu norime pakeisti save ar savo gyvenimą – tai galime padaryti bet kada. Dažniausiai pokyčiai nenutinka taip paprastai, o kaip tik – ribiniu momentu, kiekvieno asmeniniame lūžio taške. Tai gali būti pasiektas svoris ant svarstyklių, atleidimas iš darbo, liga, o galbūt net sapnas. Ne visada malonūs dalykai tampa spyriu į užpakalį. Lūžio tašku galite pavadinti ir paprastą, lauktą, likimo siųstą ženklą, jeigu trūksta paskatos pradėti kažką keisti. Su nauja savo heroje, indremarija.lt tinklaraštininke, Bodhi studijos joge Indre Marija prieš daugiau nei 5 metus dar nebūtume darę jogos ar meditacijos. Turbūt būtume bent mintyse pasiuntę viena kitą į šiltuosius kraštus su linkėjimu ten ir pasilikti. O dabar kilnojame tiulio šleifus ir juokiamės iš gyvenimo pasikeitimų ar bangų. Kiekviena savo laiveliuose, tačiau džiaugiamės, kad nors gyvenimas nepagaili tų nemalonių dalykų, srovės nuneša mus į vienodas vietas.

Vol.5 Moteris gėlė – pražydo tik užaugusi

Vieną dieną gavau nuostabią žinutę iš moters. Tada dar nežinojau, ką man siunčia likimas. Tikrą dovaną. Sakyčiau, net aprištą kaspinu. Iki tol galvoje jau turėjau naujos fotosesijos idėją ir laukiau siuntos iš užsienio su reikalingais dalykais. Tereikėjo moters, bet aš niekur neskubėjau. Jos ieškoti nebereikėjo, kai man tą dieną parašiusi Edita papasakojo savo istoriją.
Edita Ismailova (28m) yra kitokia moteris kvadratu. Sakau kvadratu, nes gyvenime jai reikėjo išmokti gyventi Lietuvoje, būnant kitataute. Pripažinkime, nesame labai tolerantiški tamsesnio gymio žmonėms, o jei dar grįžtume kelis dešimtmečius atgal. Atrodytų, to jau užtektų, bet Edita po vaikystėje patirto nelaimingo atsitikimo, per gyvenimą žingsniavo su randais ant kūno. Moteris su trūkumais? Mes jaudinamės dėl tamsesnių paakių, didesnio pilvo ar spuogelio ant veido. Galime tik įsivaizduoti, ką reiškia nuolatiniai žvilgsniai ar klausimai. Bet tai ją tik sustiprino, o pasinaikinti randų ji dabar net nenorėtų!

Vol.4 Penkta koja / What about us

Figos šį kartą ritmiškai.

Jie pikti. Ne, jie neloja. Jie pikti viduje. Pikti, nes buvo #nepatogūs. Nepatogūs išsivežti kitur, nesaugantys namų, neklusnūs, per dideli, per, maži, per mieli ar tiesiog per seni. Besilaukianti.
Mes rūpinamės savo patogumu, o jie garsiai klausia: O kaip gi mes, tos pamestos atsakomybės? Gana!
Penkta koja globotinių vardu nori parodyti, kaip šunys jaučiasi pirmas dienas prieglaudoje. Ne, ne, ne kaip namuose. Ir tikrai ne kaip svečiuose pas tetą. Nors tų tetų yra ir jos visos tokios geros. #nepatogumas randasi kiekviename kampe. #nepatogumas jų, bet iš tikrųjų jūsų.
Visi galime daugiau. Skirk 2% GPM.

Kūrybinė komanda: Figos
Idėja: Rasa Dautartaitė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė / Video: Vid Pro Photography / Nuotraukos: Tomy Photography
Šokėjai: Faceless Artist, InBeat

 

Vol.3 Nerimo moterys

Figos arčiau magijos. Trečias figų projektas yra skirtas moterims. Blizgučių ir emocijų mišrainė. Būtent už jų stengiasi pasislėpti visi negerumai. Tai tarsi kaukės, už kurių slepiame tikruosius savo veidus. Blizgesys, kuris pritraukia ir kartu nukreipia dėmesį nuo svarbių dalykų. Už spalvų, už drabužių, už tylos ar už rėkimų. O kas būtų, jeigu visi bent trumpam apsinuogintume? Atsisakytume to, ko mums nereikia? Ar tada taptume tikrieji mes, drąsesni? Linkėjimai!


„Draugai vadina mane kovotoja. Didžiuojasi manimi. O aš jau pusvalandį sėdžiu ligoninės priimamajame ir nesustodama verkiu. Draugas renka visus įmanomus numerius mano telefone. Kai akys apdžiūsta ir pakeliu akis, apsidairau. Sėdintys aplink žmonės turbūt galvoja, kad man tikrai labai skauda arba kažkas ką tik mirė. O mirė tik mano kovingumas, tad nusiginklavusi laukiu gelbėjimo nuo nerimo, nuo panikos atakų. Nuo baimės gyventi. Nuo savo pačios širdies dūžių. Čia jaučiuosi saugi, nors puikiai suprantu, kad jie nesupranta manęs. Mato tik tai, kad pas juos prašausi nebe pirmą kartą. Noriu tabletės. Raminamųjų. Nebenoriu nieko jausti ir jau mintyse renkuosi lovą palatoje. Tai mane prablaško. Vienintelis dalykas, kurį man reikėjo pasakyti, kad jaučiuosi beviltiškai. O aš nutylėjau. Susirinkau savo špagas ir grįžau namo kovoti toliau."

Knygose, filmuose magija ir nesuprantami dalykai atrodo stebuklingi. Nesuvokiami. Labai įdomūs. Paslapčia kiekvienas pagalvojame, kaip būtų smagu turėti tai, ko neturi, nemato ar nemoka kiti. O galbūt, kaip filmų veikėjai, išgyventi stichinę nelaimę, slaptą misiją, išgelbėti gyvenimo meilę iš kažkieno gniaužtų. Jos, nerimastingosios, turi šiokios tokios „magijos”, kurią vadina nerimo sutrikimu. Tai psichologinis negalavimas. Pakeičiantis gyvenimą. Deja, jis nepadės išgyventi tos stichinės nelaimės, o sukurs nerimo ar panikos ataką jų kūne.

Aplink mus gyvena daug nerimo moterų. Ypatingų. Dar labiau, ypatingai nesuprastų šeimos, aplinkos, o dar dažniau  gyvenančių tyloje. Kiekviena jų žino, ką reiškia beveik numirti. Jos žino, kaip galima bijoti eiti į parduotuvę. Išeiti iš namų joms tampa iššūkiu, o kasdieną jaučiamas nerimas, valdantis mintis ir kūną, veda link savižudybės. Šia paroda norima supažindinti visuomenę su plintančiu psichologiniu negalavimu. Išgyventi šią ligą galime palaikydami, padėdami, kalbėdami ir neieškodami logikos moterų žodžiuose. Priimdami ir suprasdami jas.

Kūrybinė komanda: Figos
Nuotraukos, idėja: Rasa Dautartaitė / Stilius: Renata Petraitytė / Makiažas: Liveta Cirtautaitė
Dalyvės: Nerimo moterys – Asta, Eglė, Viktorija, Indrė, Eglė, Rasa, Justina, Guostė
Kepurės: Jessica Maringa
Parodos vieta:
Prekybos miestas MEGA Kaunas/ 2018 visą kovo mėn.
LITEXPO konferencija Išdrįsk pradėti / 2018.03.17
VERO CAFE Vilnius, Gedimo pr.1
Prekybos centras PANORAMA Vilnius/ 2018.04.15-05.15

Facebook
INSTAGRAM